Interviu su „Ginalas“ vadovu Gintu Mocevičium

Lietus neįveikė parodos Baltijos miškai 2012
2016-04-17
Lietuvos teritorija
2016-04-25
 

Vienas iš tarptautinės miškininkystės parodos “Baltijos miškai” sumanytojų, kuriam pirmajam šovė į galvą mintis rengti tokią parodą, buvo Mocevičiaus firmos Ginalas vadovas Gintas Mocevičius. Jo įmonė nuo pat pradžių tapo aktyvia parodos remėja bei partnere ir tuo pačiu jos dalyve, nepraleidusia nė vieno renginio. Su Gintu Mocevičiumi kalbamės penktosios parodos išvakarėse.

Gal galite prisiminti pačią pirmąją parodą Ukmergėje – “Baltijos miškai 2012”. Kokį įspūdį jinai paliko? Ar atitiko pačio lūkesčius.

Prisimenu labai gerai šitą parodą. Gal kiek kilo abejonių dėl jos vietos bei dalyvių išsidėstymo, bet pati parodos idėja patiko. Nors oro nepasirenkama, jis pirmoje parodoje nedžiugino – gal todėl ir dalyvių ne specialistų buvo mažoka. Be to, tai buvo pirmas blynas. Sunku pasakyti, ar jis buvo prisvilęs, ar ne, gal organizatoriai tai apibendrintų objektyviau. Nuo pat įmonės susikūrimo pradžios parodoms skyrėme daug dėmesio, taigi pirmoji specializuota paroda nuteikė optimistiškai. Patiko didelis kiekis uniformuotų lankytojų, kurie nepraeidavo pro mūsų stendą, nepakalbinę manęs ir mano kolegų. Su miškininkais mus sieja ypatingai seni ir šilti ryšiai. Todėl buvo malonu betarpiškai pabendrauti su ištikimais savo pirkėjais. Taigi, manyčiau, paroda tikrai pateisino ir atitiko lūkesčius.

 

Kiekviena pasibaigusi paroda buvo gera pamoka jos rengėjams. O kaip jinai vystėsi ir tobulėjo Jūsų akimis?

Antroje parodoje buvo padarytos išvados dėl dalyvių išsidėstymo ir organizuotas vietinis transportas. Ir dalyviams, ir lankytojams manau tai tikrai buvo naudinga. Atsirado daugiau ir varžytuvių bei naujų rungčių – tai vėlgi buvo naudinga tiek dalyviams, tiek lankytojams.

Parodai persikėlus į Girionis, iš karto pasijautė teigiamas naujos vietos poveikis parodos infrastruktūrai – dalyviai išdėstyti koncentruotai, lankytojams taip pat buvo patogu. Atsirado galimybė dar labiau paįvairinti pramogų dalį – pasivaržyti tiek komandoms, tiek individualiai rungtyse, kuriose miškininkai ne naujokai. Be to, Kaunas ir jo rajonas – tikra miškų specialistų buveinė – čia ir netoli šių vietovių miškininkystės veiklos įmonių, tiek švietimo, tiek gamybos srityse, koncentracija yra viena didžiausių šalyje. Taigi, tai dar labiau skatino miškininkus atvykti į parodą “Baltijos miškai”. Gerai, kad urėdijos taip pat įrengė savo stendus. Tikiuosi, kad jų dalyvavimas taps tradicija. Taip pat buvo staigmena, kad paroda nemažą susidomėjimą parodė ir Kauno rajono savivalda – tai taip pat teikia vilčių jos ateities sėkmei.

 

Kaip įsivaizduojate “Baltijos miškų” ateitį? Kaip paroda galėtų atrodyti dar po penkerių, dešimties metų?

Sunku pasakyti, kaip tai atrodys, bet norėtųsi piešti optimistiškiausią variantą. Mums, kaip parodos dalyviams, norisi kuo daugiau sulaukti lankytojų. Būtų logiška, kad miškų urėdijos ir Nacionaliniai parkai organizuotų savo darbuotojų išvykas į šią miškininkystės specialistams skirtą parodą – tokiu būdu visos įmonių struktūros galėtų susipažinti su šakos pasiekimais ir nūdiena. Šiaip parodoje turėtų būti koncentruota ne tik pažangiausia miškų technika, bet reprezentuotos ir miškininkystės mokslo, mokymo, aplinkosaugos sritys, jų pasiekimai ir projektai. Taigi tarp lankytojų norėtųsi matyti ir būsimųjų miškininkystės specialistų atstovus. Paroda aiškiai privalo turėti tarptautinės parodos kryptį – pasaulis dabar toks mažas ir kompaktiškas jame viskas susieta. Būtina viniems iš kitų pasimokyti ir keistis patirtimi.