Lietus neįveikė parodos Baltijos miškai 2012

Prisiminus..

Antrą dieną miško technikos parodą Pašilės miške ėmė merkti lietus. Jis pakoregavo renginio programą ir laiką, bet atkakliausių parodos dalyvių bei jos lankytojų neįveikė.

Penktadienį lietui pliaupiant parodą aplankė ūkio ministras Rimantas Žylius, o paskutinieji parodos dalyviai, kaip ir žadėję, išvažiavo šeštadienį.

Pasistiprinę urėdo kopūstiene, parodos dalyviai toliau demonstravo savo atvežtą techniką, tačiau antroji diena buvo skirta daugiau medelynų bei biomasės ir biokuro ruošos technikai reklamuoti.

Šeštadienį su paroda susipažino ir plačioji visuomenė.

Pasistiprino urėdo kopūstiene

Antrąją dieną į Pašilės mišką grįžtančių parodos dalyvių laukė karšta kopūstų sriuba – „urėdo kopūstienė“. Ja vaišino Ukmergės miškų urėdija.

Sriuba – tradicinė, kokia dar verdama aukštaičių kaime – su bulvėmis ir spirgučiais, tačiau kiekvienam valgytojui ji buvo pateikta ant ką tik išpjautų ir dar kvepiančių uosio ripkelių.

Dubenėlis karštos sriubos ant uosio padėklo bylojo apie Ukmergės miškininkų svetingumą bei geranoriškumą parodos dalyviams bei jos lankytojams.

„Parodos laukėme visi - ir tie, kas šią techniką parduoda, ir tie, kam jos reikia“, - pasakė Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis.

Diskutavo biokuro gamybos specialistai

Pasistiprinę urėdo kopūstine, parodos dalyviai išsiskirstė prie savo palapinių ir savo atsivežtos technikos.

Malkų, šakų bei kitų miško atliekų aikštelėje be perstojo burzgė medienos bei šakų smulkinimo agregatai. Į vienus jų rąstus padavinėjo žmogus, į kitus krovė hidraulinis pakrovėjas, vieni jų smulkino tik medieną, kiti rijo ir šakas bei viską, kas pasitaikė - net kelmus.

Viena medienos smulkinimo įranga buvo skirta nedideliam biokuro kiekiui paruošti, pavyzdžiui, mokyklų ir individualių namų katilinėms, kita - didesnės apimties jo gamybai. Tad biokuro gamybos įranga domino ir pavienius ūkininkus, ir stambiuosius biokuro gamintojus bei šalies šilumos tiekėjus.

Biomasės bei biokuro ruoša palyginti yra dar nauja verslo šaka, jo gamybos apimtys nėra didelės, tačiau pagal Europos Sąjungos direktyvą Lietuva turės pertvarkyti savo energetinį ūkį taip, kad 2020 metais ne mažiau nei 20 proc. jos suvartojamos energijos būtų išgaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarp jų - ir biokuro.

Kaip iki tokios apimties išplėsti biokuro gamybą, kokias reikėtų diegti technologijas, Ukmergės miškų urėdijos salėje diskutavo biomasės teikėjai, biokuro gamintojai bei Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) mokslininkai.

Biokuro gamyba – aktuali ir šalies miškų urėdijoms. Miškuose kasmet susidaro apie 2 milijonus kietmetrių miško atliekų, kurias būtų galima parduoti biokuro gamybai, tačiau jų nepanaudojama nė pusę. Jei ši verslo šaka sustiprėtų ir biokuro gamybai prireiktų daugiau žaliavos, miškų urėdijoms rastųsi nauja veiklos sritis ir naujos pajamos.

Gilių sėjamoji gimė ąžuolų žemėje

Antrą miško technikos parodos dieną daugiau dėmesio sulaukė ir daigynų bei medelynų technika.

Jos parodoje, kaip ir rinkoje, buvo įvairios ir pakankamai, tačiau nemažai miškininkų telkėsi prie Kėdainių miškų urėdijos stendo, kur buvo demonstruojama Lietuvoje pagaminta arba patobulinta daigynų ir medelynų technika.

Gilių sėjamoji, kurią įdėmiai apžiūrinėjo parodos lankytojai, 1996 metais buvo sukonstruota pagal tuometinio Žemės ūkio universiteto, šiandien – Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Inžinerijos fakulteto (IF) mokslininkų brėžinius. Idėją jiems davė ąžuolų žemės - Kėdainių miškų urėdas Juozas Girinas. Jo paties pasakojimu, 1995-aisias Kėdainių miškų urėdija surinko 6 tonas gilių. „Tada niekas gilių iš rudens nesėdavo, buvo manoma, kad jos sušals“, - pasakojo urėdas.

Rudenį surinktas 6 tonas gilių Kėdainių miškininkai, kaip rekomendavo mokslininkai, dėžėse susluoksniavo su smėliu, tačiau dar neprasidėjus šalčiams gilės sudygo. Reikėjo jas sėti. Tik kaip? 6 tonos, pasak urėdo, - ne 6 kilogramai, kuriuos į vageles galima išmėtyti rankomis. „Pirma mintis buvo panaudoti daigų sodinimo mašiną“, - prisimena Kėdainių miškų urėdas. Tačiau gilės pasisėdavo netolygiai - per retai arba per tankiai. „Norint, kad ąžuolų sodmenys išaugtų nepersodinti - geriau pakirsdinti jų šaknis, gilės turi būti pasėtos tolygiai“, - paaiškino urėdas. Taip gimė mintis sukonstruoti gilių sėjamąją bulvių sodinamosios principu. Tačiau jei mažesnė gilė, į laikiklius sukrenta jų po dvi ir tris. „Vienintelis to netobulumo panaikinimas - vakuuminis sėjimo aparatas“, - apie naujus patobulinimus su IF mokslininkais parodoje mąstė J.Girinas.

Kodėl kompiuterinės miško technikos amžiuje medelynams skirtą techniką tenka konstruoti patiems? „Šiandien technikos yra visokios, tačiau ji per daug galinga ir naši - nedideliems mūsų medelynams jos tokios nereikia“, - paaiškino Kėdainių miškų urėdas.

Kėdainių miškų urėdija, kurios 20 proc. žemės tinka ąžuolams, šiandien sėja ne 6, o 20 tonų gilių ir kasmet išaugina tūkstančius ąžuolo sodmenų, kurių pakanka ne tik savo, bet ir miško savininkų reikmėms.

Ukmergės miškų urėdija, taip pat kasmet atkuria ir įveisia apie 10 ha medynų, kuriuose ąžuolas yra vyraujanti medžių rūšis bei apie 34 ha, kur ąžuolų sodinama ne mažiau kaip 30 proc., todėl gilių sėjamoji bei naujos ąžuolo sodmenų auginimo technologijos ją taip pat domino.

Miško technikos parodoje kėdainiškiai ketino praktiškai pademonstruoti, kaip veikia ASU IF sukonstruota gilių sėjamoji, tačiau įsismarkavo lietus. Pylė kaip iš kibiro, pažliugo Pašilės medelyne žemė. Gilių sėją teko atidėti.

Apsilankė ūkio ministras

Lietus nors ir nesiliovė, į miško ūkio technikos parodą Pašilės miške, kaip žadėjęs, penktadienio pavakarę atvažiavo ūkio ministras Rimantas Žylius.

Kadangi ministras turėjo labai nedaug laiko, jam buvo pademonstruota tik miško kirtimo technika. Miškakirtė spėjo nuleisti ir sortimentais padalinti vieną drebulę, o Ukmergės miškų urėdas V. Kraujalis - pasakoti apie šios technikos galimybes. „Darbas šia mašina yra spartus, patogus ir kokybiškas. Per parą ja galima iškirsti apie hektarą miško. Vykdant atrankinius arba atvejinius kirtimus, kai biržėje iškertama tik dalis medžių, išsaugomi sveiki paliekami medžiai. Tačiau ši mašina nėra pigi. Vidutiniškai ji kainuoja pusantro milijono litų. Tokia mašina gali atidirbti 15 –17 tūkst. motovalandų, paskui turi būti kapitališkai remontuojama. Mūsų urėdijoje tokia technika per metus išdirba apie 5,5 tūkst. motovalandų. Vadinasi, trys metai, ir ji susidėvi“, - Ukmergės miškų urėdas skubėjo ministrui kuo daugiau pasakyti.

Ministras padėkojo už galimybę susipažinti su modernia miško technika, kurią „gyvai“, dirbančią miške savo akimis, kaip pats sakė, jis pamatė pirmą kartą.

Vaikus viliojo avys

Šeštadienį, trečią parodos dieną, į ją, nepaisydami nesiliaujančio lietaus, sugužėjo miesto šventės, kuria buvo minima Magdeburgo teisių miestui gražinimo data, dalyviai.

Suaugusieji pasuko prie eksponuojamos technikos, kitus sudomino rąstinių namelių, pirčių, kubilų ekspozicija, o mažieji parodos lankytojai apgulė avis. Tris dienas jos puošė parodą ir galingos technikos fone buvo atgaiva parodos dalyviams ir lankytojams.

Vienos - škudžių veislės avys buvo atvežtos iš Molėtų, kitos - ostfryzų veislės – net iš Biržų rajono.

Biržų rajone, Dvargalio kaime įsikūrę ūkininkai Kristina ir Jūris Milišiūnai ostfryzus laiko dėl pieno - iš jo spaudžia sūrius. Molėtų rajono Paliesio kaime ūkininkai Inga ir Kęstutis Samušiai škudes -dėl vilnos, iš jos velia šlepetes. Tačiau abiejų veislių avys yra vadinamos kraštovaizdžio avimis - krūmus jos nugremžia geriau už bet kurią čia, parodoje, eksponuotą krūmapjovę, o žolę - švariau už žoliapjovę.

Nauda – ir valstybiniams miškams

Miško technikos paroda, kaip ir žadėta, uždaryta šeštadienį. Paskutinis jos dalyvis, Pašilės girininko Marijono Vilkelio teigimu, išvažiavo 16 valandą.

Jokių incidentų, išskyrus trumpam užbuksavusią medvežę, neįvyko. Sunkiau iš lietaus įmerktos žemės ištraukti sekėsi ir sceną, tačiau į pagalbą, pasak girininko, atskubėjo urėdijos traktorius.

„Reikės palyginti miško kelią – dabar jis ne toks gražus, koks buvo prieš parodą, bet nieko tokio“, - nesiskundė girininkas.

Ukmergės miškų urėdija, jos bei girininkijos darbuotojai turėjo nemažai darbų ir rūpesčių, tačiau nesigaili į savo administruojamas valdas priėmę parodą.

„Tikiuosi, ji buvo naudinga mūsų kolegoms iš kitų miškų urėdijų“, - sakė Ukmergės miškų urėdas V. Kraujalis.

Valstybinius miškus valdančių ir į juos pažangias technologijas diegiančių šalies miškų urėdijų darbuotojai važiuodavo į kitas šalis, kur būdavo rengiamos panašios parodos.

„Viena firma ir dabar organizuoja kelionę į Miunchene, Vokietijoje, vyksiančią parodą. Vienam žmogui – tūkstantis litų“, - sakė Telšių miškų urėdas Bronislovas Banys.

Atvažiuoti čia, į Ukmergės miškų urėdijos Pašilės mišką, jam nekainavo nieko.

Aldona Kvedarienė